nuotrūka

núotrūka sf. (1), nū́trūka (ž.) (1) 1. pertrauka, perstojis: Važiuoja ir važiuoja be núotrūkos Trgn. Važiuodamas greta manęs dviračiu, nuotrūkomis kalbėjo rš. 2. nuotrupa, fragmentas: Iš pašnekesių nuotrūkų nugirdo rš. Skamba gerkliniai svetimų kalbų garsai ir dainų nuotrūkos rš. 3. scom. nenaudėlis, netikėlis: Kur tas nū́trūka Pranis ištrūkiniavo? Kal. 4. scom. driskius, nuplyšėlis: Tas nū́trūka nė kelnių neturi Yl.

◊ sliñkių nū́trūka didelis tinginys: Anie yra sliñkių nū́trūkos – darbo bijo iš tolo Dr.